Pabaiga. International Police Station. Nelegalės-imigrantės sugrįžo į Tėvynę

2007 07 15 (data, kada rašytas šis tekstas)
Lietuvoje žolinė. Turėčiau ir aš čia būti.
Ironiška. Visada norėjau namo su vaizdu į jūrą. Dabar čia ir gyvenu. Į Marmario jūrą. Tik viena bėda - vaizdą bjauroja grotos. <...>

Sąlygos kaip šiai šaliai pakenčiamos. Kambaryje 30lovų. Iš jų pusė antram aukšte. Nenaudojamos. - Mat pikti vyrai pro langą iš gretimo namo spokso. Turim kelis adialus, neaišku kada skalbtus. Laimei, viena vakar išvykusi ukrainietė davė spintelę su raktu. Ir maža buteliuką limonado. Tačiau neturime atidarytuvo jo atsidaryti.

Šiaip neturime beveik jokių higienos priemonių, rūbų, maisto. Nes neleidžia pasiimti iš kuprinių arba paprasčiausiai nebeturime. Grįžtame prie pradžios - jau para kai turėjome būti namie.

Bandom save raminti, kad sąlygos čia normalios, tačiau sunkiai pavyksta. Vakar va viena moteriškė apalpo, apėmė traukuliai, o nieks ja nesirūpino. Juk taip - ji nelegalė. Šian vėl kažkas susimušė, ateina neuniformuoti vyrai, viską sutvarko ir ramu tam kartui.

Publika čia spalvota - Širi lanka, Somalis ir kita Afrika, Moldova, Azarbaidžianas, Azija - Kinija ir pan. Tik mūsų europiečių praktiškai nėra. Tik viena šūstriakė - graikė iš Florinos, nuo Makedonijos sienos. Kai pamatė Salonikų magnetuką - susilydė, bet tuoj vėl atgavo rimtumą. Mat ji prasimušusi, net dėlioja ateinančiųjų daiktus, apgraibo t.y. tikrina ar nieko neįsinešama.

Kaip ir visose bendruominėse, čia vyrauja chierarhija. Somalietės pardavinėja telefono korteles, pora kambariokių parūpina maisto, tiesa, tai tėra tik srėbalas su sauja miltų, mėtomis. Dėl miltų norisi gerti, vandens niekas neduoda, tad geriam chloruotą iš čiaupo. Tik batonas būna pakankamai šviežias. Tad juo ir vandeniu šian su Mine papusryčiavom.

Su viltimi laukiam ambasados skambučio. Vakar jiems net neleido su mumis susisiekti. Šian dar laukiame mūsų draugo-policiniko. Su jo pagalba (nors mažiausiai jos ir reikia) bandysim pirkti bilietus. Bandysim laimę į Bulgariją. Ten ES, o ji mus gina. Vien dėl to su mumis žmoniškai elgiasi, nors leidus paskambinti prašant, kad pervestų pinigų, tą pasakius, liepė liautis kalbėti.

Aplink zuja vaikai. Nelegalių vaikai. Bandau pati įsivaizduoti savo tokią vaikystę - gyvenimas taro šešių tokių kambarių, sienų ir grotų. Tad nenuostabu, kad jie daužo kėdes, patys mokosi keiksmažodžių, kuriuos čia gali išgirsti kas sekundę. Paprastai rusiškus.

<...> (nenutrūkstamai koridoriuje girdimas vaiko verksmas - mama mama)

Tikrino sveikatą. Tiksliau tik paklausė ar viskas gerai. Bijojau, kad jokių tyrimų dėl ale turėjimo narkotikų pilve nedarytų.

Jie bando mus palaužti ir įtikinti. kad Turkijos sieną kirtom nelegaliai. - Tai vis dėlto laivu ar mašina? Bet, o Dieve, iš kur jie ištraukė tą mašiną. Spėju šitą istoriją dar kartosim dešimt kartų.

Bandau pamiegoti. Tai visada padeda. T.y. kazkas ateina kažkur vestis. <...>

Laikas čia skaičiuojamas keistai. Sakom ir mąstom viską lėčiau. Arba - dabar paskambinsiu, tada pasportuosiu, tada paskaitysiu. <..>

Neįsivaizduoju kaip dieną prastūmėm: 2 kart skambinau, 2kart iškvietime policijos buvau, 1kartą daiktų pasiimti, išsiskalbiau 3 maikes, pora kartų sportavau, mokinausi bosniakiškai savaitės dienas, skaičius, dar išmokau - novi, stari, grad... Dar truputį jų istorijos iš Lonely Planet. Truputį dainų klausiau iš MP3...
___________
Netikiu, kad šian grįžau iš to pragaro. Kad dar šiandien 5val. ryto pabudau nuo giesmių iš Mečečių ir sugebėjau nebeužmigti ir dėl to nevėluoti į lėktuvą. Kad dar šian paskutinį kartą jie iš mūsų pasityčiojo - bela nelegal. Paskutinį kartą mačiau susimąsčiusią vyresnę somalietę ir jaunesniają bežiūrinčią į savo atvaizdą geležinėje dėžutėje.
______
Mes ją padarėm. Mes ją visą padarėm. Nuo pat Kauno iki pat Stambulo...
Mes ją padarėm.

nors ir dviem dienom vėliau, bet mes ją padarėm.